Apie žalumą ir žiedus - interviu su landšafto projektuotoju Tautvydu Gursku

Kaip teisingai įvardinti jūsų sritį – kraštovaizdžio projektuotojas, dizaineris? Ir kaip joje atsiradote?

Augalai, tiek sodo, tiek lauko, man visada patiko. Vaikystėje augau ne darželyje, o gėlių darželyje. Dėl to ir traukė kūryba su augalais. Tai puiki paletė kūrybai – tiek daug faktūrų, struktūrų, dydžių, spalvų. Tą patį lauką gali kurti ir perkurti dešimt kartų, kol jis taps labai jaukus ir gražus. Man tas kūrybinis procesas žiauriai patinka. Bet lygiai taip pat svarbu užtikrinti, kad augalas sveikai gyventų. O čia jau įsijungia inžinerija – galvojant apie augalo gerovę, reikia suprasti, koks turi būti gruntas, saulė, vėjas. Dėl to esi ir landšafto dizaineris, nes kuri vaizdą, ir landšafto inžinierius, nes turi užtikrinti augalui tinkamas sąlygas. Apjungus abu šiuos dalykus, savo profesiją pavadinčiau landšafto projektuotoju.

Dirbat jau 15 metų. Ar per tiek laiko pastebite, kaip keičiasi žmonių skonis?

Keičiasi labai smarkiai ir tik į gera. Anksčiau visi kiemai atrodydavo vienodi – madinga būdavo veja, kalniukas su pora akmenukų ir kelios pušaitės, geriausia bonsai. O nei architektūroje, nei viduje jokios Japonijos nėra. Žmonės išleisdavo daug pinigų tiems bonsams, o paskui jų neprižiūrėdavo. Dažniausiai tai būdavo kalninės arba juodosios pušys su per daug metų išformuotomis kepurėmis. Tinkamai neprižiūrimos jos vėl atvirsta į krūmą.

Metams bėgant, žmonės daugiau keliavo, pradėjo domėtis, atsirado laidų apie apželdinimą. O dabar jau net pradeda varžytis, kas kokį įdomesnį augalą pasisodins. Labai smagu, kad žmonės nebebijo lapuočių, žolinių augalų, smilgų, žiedų. Lapuočio priežiūra skamba baisiai, bet kas susidūręs su tuo, kai reikia iš akmenukų spyglius išrinkti, žino, kad tai dar baisiau.

Sodų stilistikų būna įvairiausių: klasikinis, japoniškas, Provanso. O koks yra lietuviškas sodas?

Mūsų didelis privalumas yra skirtingi metų laikai. Lapuočiai sprogsta, žydi, meta lapus. Tai labai gražu ir būdinga mūsų klimatui. Metų laikų kaitą norim išryškinti ir ja džiaugtis. Pabandykit metus pagyveti kokioj Indonezijoj, kur visada žalia. Pamatysit, kaip norėsis atsikvėpt, kaip pasiilgsit šakų be lapų. Tarp kitko, šakas labai gražu papuošti lemputėmis. Mėgstame išsirinkti akcentinį medį prie terasos, prie įėjimo arba prie didžiulio lango. Prie jo atvedame rozetę, kad būtų galima žiemą pasipuošti.

Dar kuo gerai lapuočiai – jie priverčia jus judėti. Želdinimas turi priversti žmogų judėti po sklypą. Stengiamės taip dėlioti augalus, kad iš karto visko neparodytume, kažką pridengtume, paliktume intrigą. Tuomet žmogus nori apeiti, ieškoti, atrasti. Tokie dalykai net ir bendravimą skatina. Pamatęs kaip koks krūmas pražydo, žmogus džiaugiasi ir skuba tuo džiaugsmu pasidalinti su namiškiais ir rodyti kaimynams. Pradedančiųjų sodininkų didžiausia klaida – apželdinti sklypo kampai. Tada viską matai nuo terasos, nebėra priežasties niekur eiti ir ieškoti, nelieka to atradimo džiaugsmo.

Įdomu, kas jus, kaip profesionalus, erzina, kliūna, kai pamatote pas žmones kiemuose?

Tautvydas: nelabai patinka pušys, suformuotos kaip bonsai.

Ieva: taip pat ir skiepyti augalai, kurie auga tarsi ant ilgo koto. Pavyzdžiui, paprasta hortenzija, kuri paversta tarsi į medį – tampa rutuliu ant koto.

Tautvydas: o vejos preciziškumas daug pasako apie šeimininką. Jei joje pasitaiko dobiliukų, tai aišku, kad žmogus bus labiau atsipalaidavęs, o jei vejos tiesumą gali tikrint su gulsčiuku, tai greičiausiai ir žmogus bus reiklesnis. O ta preciziška veja jau vadinama žaliuoju betonu – reikalauja daug energijos, trašų, vandens. Tai labai brangus dalykas, iš kurio mažai naudos, o išlaikyti brangiau nei tokio paties dydžio daržą. Geriausia, kai yra balansas tarp tos ramios vientisos vejos ir tarsi džiunglių.

Papasakokite apie projektavimo procesą. Susipažįstat su žmogumi, pasikalbat, pajaučiat jo stilių. Kas toliau?

Iš pradžių stengiamės žiūrėti į praktinę pusę. Projektuodami įėjimo zoną, pasižiūrim, kaip bus patogiausia privažiuoti, apsisukti. Dar atkreipiam dėmesį į sniegą. Žiūrim, kur geriau nieko nesodinti, nes galbūt žmogus ten nukasinės nuo įvažiavimo sniegą, arba sniegas kris nuo stogo ir viską išlaužys. Kitas labai svarbus dalykas – kokia šeima ten gyvens. Kai maži vaikai žaidžia kieme, juos visada norime matyti pro langą. Bus neramu gyventi, jeigu gaminsite valgyti ir nematysite, kur jūsų dvejų metų vaikas. Tuomet bijosite jį išleisti į lauką ir jis visada bus namie. Galbūt gyvena žmogus su negalia ir reikia sugalvoti, kaip jam patogiai išeiti į lauką.

Išsprendę praktinius klausimus, toliau diskutuojame, išsiaiškiname, kas patinka, kas nepatinka, ar turi alergijų. Jei žmogus alergiškas bitės įkandimui, šalia terasos nesodinam augalų, kurie jas traukia. Paklausiam, galbūt yra augalų, kurių net nepakenčia ar atvirkščiai – labai norėtų juos matyti savo kieme. Yra buvę klientų, kurie labai nemėgsta eglių ir jų formos, tai reiškia, kad tokių augalų neturi atsirasti. Taip pat pasivaikštome po namo vietas, kuriose praleidžiam daugiausia laiko ir žūrim, kas matysis pro virtuvės, svetainės langus. Augalų pagalba stengiamės suteikti privatumo nuo kaimynų langų ir terasos. Jei kažkur matosi negražus vaizdas norim jį prisidengti, o jei gražus – kaip tik atsiverti, duoti žvilgsniui erdvės. Taip ir dirbam: iš pradžių užsidangstom, ką reikia, o po to viską tik sušvelninam su žoliniais ir gėliniais augalais.

Anksčiau, kol dar nedarydavom vizualizacijų, rodydavome klientui 2D planą ir, kartu vaikščiojant po sklypą, aš vaizduodavau augalus. Žmogus stovi terasoje, o aš vaidinu, kad esu medis ir užstoju kaimyną. Dabar jau kuriam 3D video, kuris supažindina su sklypo idėja, parodo, koks jausmas bus viduje ir kieme. Tuomet darom brėžinius, projektuojam inžinerinius dalykus: laistymą, apšvietimą ir detalizuojam augalus.

Mums, kaip architektėms, smagiausia darbo dalis – pirminis eskizavimas ir kūrybinis procesas. Mažiau įdomi ta techninė pusė. Kuri jūsų darbo dalis teikia didžiausią malonumą?

Ieva: smagiausia yra surasti idėją, o paskui pamatyti jos realizaciją.Tautvydas: einant laikui, labai norisi vėl nuvažiuoti pasižiūrėti, nes bėgant laikui viskas keičiasi, auga, augalų vertė taip pat kyla. Taip pat turi stebėti, kaip žmogui sekasi prižiūrėti augalus, nes įmanoma ir sugadinti, jei paleisi augalus augti chaotiškai. Mes važiuojame ir konsultuojame šia tema savo klientus, nes vieną kartą padaryta graži šukuosena, po metų taip jau nebeatrodo. Tai yra gyvas organizmas, ir turi visą laiką juo rūpintis.

Pagal kokius kriterijus atsirenkate augalus, kuriuos sodinsite?

Parenkant augalus, žiūrime, kur jam geriausia augti. Pavyzdžiui, visterija – labai gražus vijoklinis augalas su didelėmis mėlynomis kabančiomis žiedų kekėmis – puikiai auga Klaipėdoje, Kaune - vidutiniškai, o Vilniuje visai negyvena. Augalai turi savo klimatines zonas, kuriose gyvena – nuo šalčiausios pirmos zonos šiaurėje iki tryliktos pietuose. Rytų Lietuva yra penktoje, vakarų – šeštoje zonoje. Prie jūros šilčiau, dėl to augalai geriau žiemoja. Įtakos gali turėti ir netoliese esantis vandens telkinys, pavyzdžiui, Kauno marios ar Nemunas.

Gruntas taip pat labai svarbus aspektas. Pavyzdžiui, projektuojant Fredoje, žinome, kad ten aukšti gruntiniai vandenys ir tam tikri augalai neaugs. Bet galbūt galima supilti kalniuką ar parinkti vazoną, derantį prie namo architektūros. Jeigu tokioje vietoje norėtume sodinti magnoliją, jau galvotume, kaip suformuoti jai pakylą, ir tuomet ji puikiausiai augtų. Žinant vietą, reljefą, augalą, viską galima sustyguoti taip, kad sodas bujotų.

Atsiminkit, kad augalo duobė dažnu atveju turi kainuoti daugiau negu augalas. Augalas toje duobėje gyvens visą gyvenimą, iš jo ims maisto medžiagas, ten kerosis jo šaknys. Jeigu paruošit blogai, augalas skurs. Todėl galvojant apie augalą, reikia pradėti galvoti nuo jo šaknų, ne nuo viršūnėlių. Jeigu norit auginti jūrinę žuvelę, juk nepilsit jai į akvariumą gėlo vandens. Taip ir augalui reikia paruošti tinkamas sąlygas. Tik kadangi augalai numiršta tyliai ir nestresuodami, niekas per daug nekreipia dėmesio. Taip neturėtų būti. Reikia juos pažinoti ir suprasti, kur juos sodinti, kaip prižiūrėti, kas jiem tinka ir patinka.

Ar tenka parenkant augalo vietą atsižvelgti į jo kvapą, galbūt žmogus eidamas takeliu norėtų užuosti čiobrelius ar mėtas?

Kvapas, kaip atrankos kriterijus, būna retai. Svarbiausia – vaizdas akims. Kvapas gali būti intensyvus skirtingu metu, pavyzdžiui tik naktį arba tik dieną. Šiaip stengiamės kvapnius augalus naudoti prie poilsio zonų, pavyzdžiui prie terasos pasodini čiobrelių, kad galėtum juos spardyti ir jie kvepėtų. Taip pat siūlant augalą, pagalvojame, kiek žmogus turės laiko priežiūrai, ypač, jei augalas lepesnis. Galbūt klientas labai nori turėti rožę, jam labai patinka kvapas, bet purkšti nesinori, kirpti nesinori, tuomet gal labiau tinka erškėtrožė. Žiedas panašus, dar vaisius gražus, kvepia labai – o darbo daug mažiau.

Ar projektuojate ne tik vizualinę kiemo dalį, bet ir tą ūkinę – šiltnamis, daržas, uogos?

Tai normali ūkinė dalis, kurią taip pat projektuojame. Tik negalime atsižvelgti į skonio klausimus, todėl neparenkame konkrečių veislių. Pavyzdžiui numatome vietą trims obelims, bet nesukonkretiname rūšies, nes galbūt vienas mėgsta saldžiai, kitas rūgščiai, mes galime tik patarti. Taip pat parenkam vietą, kuri labiau tinka ankstyvoms arba vėlyvoms veislėms. Ką sodintumėte arčiau terasos – vėlyvą ar ankstyvą obelį? Taisyklė tokia - kuo vėliau valgai, tuo sodini arčiau, kad galėtum kuo ilgiau džiaugtis vaisiais. Kadangi labai keičiasi technologijos, net ir tai turi įtakos obelų sodinimo vietai. Pavyzdžiui, dabar visur veją pjauna robotai. Robotas užstringa, užvažiavęs ant nukritusio obuolio, ir jūsų pieva lieka nepjauta. Būtent todėl dabar obelis, kriaušes perkeliam į gėlynus, kur robotas nesilanko.

Kaip galima sode susikurti natūralią ekosistemą? Ar yra būdas susodinti augalus taip, kad jie pritrauktų tam tikrus vabzdžius ar paukščius, kurie apgintų augalą nuo kenkėjų?

Taip, yra tokia sistema, ir ja buvo vadovautasi šimtus metų, ypač daržininkai ją taikė. Pavyzdžiui, jei norite kenkėjus atgrasyti nuo jūsų daržo, labai tinka levandos, katžolės. Arba kitas būdas – pasodinkite kažkur atokiau nasturtų, nes jos traukia amarus. Taip jūsų daržas lieka saugus, nes kenkėjai sulekia prie nasturtų. Jas tenka paaukoti, bet daržas būna išgelbėtas.

Kai sukuriat projektą, ar matot kaip jis toliau gyvena?

Mes ir gyvenam ne dabar, o 5-10 metų į priekį. Dažniausiai sodini mažesnius augalus, negu jis bus kai užaugs. Yra toks gražus smilginis augalas hakonė. Jis išauga iki beveik metro skersmens, o sodini kumščio dydžio augaliuką. Dėl to nusimatome vietą, kad subrendę augalai neužgožtų vienas kito. O kartais būna ir atvirkščiai – klientas nori, kad vaizdas būtų iš karto. Tuomet specialiai sodinam per tankiai, tegul jie stumdosi ir natūraliai atsirenka, kuris augs, o kuris ne. Pavyzdžiui, jeigu žinom, kad į kvadratą reikia sodinti keturis augalus, tai pasodinam aštuonis. Keli numiršta, stipriausi laimi, o vaizdas atsiranda žymiai greičiau.

Mes darome namo rekonstrukciją, o ar pas jus būna, kad tenka dirbti su senais sodais, juos prikelti?

Darome ir senų sodų rekonstrukcijas ir pakeitimus tais atvejais, kai namą nusipirkęs žmogus jaučia, kad kiemo stilius jam visiškai netinka. Jam galbūt labiau patinka smilgos, gėlytės, o ten viskas apsodinta tik tujomis. Tuomet mes augalais tokią aplinką suminkštinam, sušvelninam ir žmogus iškart geriau jaučiasi.

O senuose soduose galbūt užtenka tik pridėti modernesnį, griežtesnį augalą ir susikuria visai kita atmosfera. Smagu, kad gali panaudoti esamus jau suaugusius medžius, suteikti jiems gyvumo augalais apačioje. Seni medžiai – puikus pagrindas kurti gražius dalykus aplink.

Anksčiau dvaruose sodus prižiūrėjo gerbiami ir vertinami sodininkai. Ar yra iki šiol išlikusi tradicija prižiūrėti savo aplinką kaip meno kūrinį?

Kai pasirinkau studijuoti Žemės ūkio universitete agronomiją, draugai nesuprato, jiems atrodė, kad tiesiog niekur daugiau neįstojau. Bet man patinka augalai, todėl ten daug ko išmokau. Lietuvoje tai buvo periodas, kai niekas nesuprato sodininko profesijos. Kai dirbau Anglijoje, susidūriau su priešingu požiūriu. Ten šioje srityje daugiausiai dirba vyrai, nes tai fiziškai sunkus darbas. Visą dieną nešioji žemes, daug kasimo, laistymo, tenka kelti sunkius didelius augalus. Grįžus į Lietuvą, pradėjus siūlyti apželdinimo paslaugas, iš pradžių žmonės nesuprato ir net laikė nevyrišku darbu. Manau, anksčiau tas požiūris į sodininką Lietuvoje buvo geresnis, bet viską sugadino sovietinis laikotarpis. Lietuvoje jaučiasi žmonių gerovės padiktuoti etapai, kai gerai gyvenama, tada populiarėja apželdinimas: sodai, vaismedžiai, vaiskrūmiai. O kai ateina sunkus laikotarpis, šie dalykai tampa nebeaktualūs.

Pagal tai sprendžiant, mes dabar gyvename gerai. Pasidžiaukime.