Vieno namo istorija

Viskas prasidėjo nuo begonijų. Tiesiai prieš mūsų ofiso langus kasdien matome turbūt gražiausiai apželdintą Kauno vitriną. Labai nestandartinis langų skaidymas - aukšti gražių proporcijų langai sudalinti į du aukštus. Nėriniuotos visada užtrauktos užuolaidos intrigavo sužinoti, kas už jų gyvena. Kažkodėl įsivaizdavome seną tarpukarinę moterėlę su skrybėle, lipančią ant kopėčių tų antro aukšto vazonų palaistyti. Vieną dieną nusprendėme išsiaiškinti. Su pyragu rankose pasibeldėm į duris, bet deja, niekas jų neatidarė.

Apie to meto gyvenimą dabar daugiausia papasakoja išlikę pastatai. Šį Arno Funko projektuotą namą, 1932 m. statė garsus verslininkas. Iš statybų verslo uždirbęs milijonus, Romanas Polovinskis pinigų negailėjo ir architektui suteikė galimybę įgyvendinti drąsiausias idėjas ir taikyti moderniausius sprendimus. Namo išskirtinumas - du užapvalinti erkeriai, puikiai atrodantys Gedimino gatvės perspektyvoje ir akcentuojantys gatvių sankirtą. Pirmas aukštas išsiskiria itin aukštomis vitrinomis. Mūsų taip romantizuotame bute su begonijomis buvo įsikūrusi kirpykla, o kituose aukštuose – butai.

Jau vien pastato planas daug papasakoja, kaip gyveno kauniečiai. Aukšte buvo po du didžiulius butus, į kuriuos vedė dvi atskiros laiptinės – šeimininkų (ši net su liftu) ir tarnų. Žiūrint iš šiuolaikinės perspektyvos, sunku net įsivaizduoti, bet kiekviena ten gyvenusi šeima turėjo po tarnaitę. Į namą jos patekdavo ne iš paradinės pusės, o iš kiemo, lipdavo siaurais laiptukais ir į namus įeidavo pro virtuvę. Kambario su erkeriu paskirtis – salė. Tiesiog salė. Bute. Taip ir įsivaizduoji ant parketo kaukšinčius ponių aukštakulnius, foteliuose įsitaisiusius vyrus su cigarais ir tame apvaliame kampe kažką grojantį fortepijonu. Mintyse susikuria vaizdai kaip iš filmo „Didysis Getsbis“, o kokia visgi buvo ta tikrovė čia, Kaune?

Labai norisi apie tarpukario Kaune gyvenusius žmones sužinoti ne iš sausų archyvų, istorijos vadovėlių ar vikipedijos, o iš jų pačių lūpų. Išgirsti ir įsivaizduoti tą blizgantį klestėjimo laikotarpį su kuo daugiau asmeniškų smulkmenų ir istorijų, kurių neįmanoma niekur perskaityti.

Eglės tėtis architektas Jonas Virakas – tikras tarpukario žmogus. Namuose jo niekada nepamatysi su šlepetėmis, po girgždantį parketą vaikščiodavo tik su batais, o rengdavosi tik baltais arba melsvais marškiniais – jokių ten languotų ar spalvotų. Eglė pasidalino tėčio šeimos, taip pat jo kurtų interjerų nuotraukomis ir šiek tiek papasakojo jo gyvenimo istoriją.

Jonas Virakas gimė 1905 metais gražiame Lietuvos miestelyje Seredžiuje. Vėliau su tėvais persikėlė į Kauną, kur baigė Kauno meno mokyklą, o po to mokėsi dar ir karo mokykloje. Dirbdamas pas garsųjį tarpukario architektą Vladimirą Dubeneckį netgi prisidėjo prie Karo muziejaus projekto. Deja, 1945 metais buvo sulaikytas tiesiog gatvėje ir ištremtas į Vorkutos lagerį. Net šioje atšiaurioje dykynėje įnešė savo kaip architekto indėlį – suprojektavo Vorkutos geležinkelio stotį.

1946 m. grįžo į Lietuvą išsekęs, sverdamas vos 45 kg. Po truputį pavyko pradėti dirbti ir prisidėti prie garsiausių Kauno ir visos Lietuvos interjerų sukūrimo. Kurdamas interjerų dekorą, naudojo tuo metu uždraustą lietuvišką stilizuotą ornamentiką – tulpes, tautinius motyvus. Restorane „Metropolis“ apšvietimui sukūrė žibintus su arkliukais, kurie užkliuvo kaip per daug panašūs į Vytį. Kai liepdavo pasiaiškinti, jis atsakydavo labai nuoširdžiai ir paprastai: „Koks gimiau – kitoks nebūsiu“.

Kitas garsus Jono Virako sukurtas interjeras Kauno kavinės „Tulpės“, specialiai šiai vietai sukurti juodo ąžuolo baldai su gintaro inkrustacijomis. Taip pat jis projektavo Kauno centrinį knygyną.

Įdomu tai, kad architektas, kurdamas interjerus, bendradarbiavo su taikomosios dailės meninkais – vitražistais, keramikais, skulptoriais. Būtent jis keramiką interjere panaudojo pirmą kartą. Skirtingų menų apjungimas, kuriant pastatų erdves suteikia asmeniškumo, tik tai vietai būdingo charakterio ir leidžia menui egzistuoti kasdienybėje, o ne tik galerijose

Taip beieškant begonijų augintojos prisikasėme prie mažai kam žinomo architekto, su kurio kūryba pasistengėme šiek tiek supažindinti. O Eglė prižadėjo dar pasikuisti šeimos archyvuose ir paieškoti tėčio nuotraukų iš tarpukario ponų piknikų ąžuolyne ir Karo muziejaus statybų. Laukite tęsinio.